Pirma dalis.
Kaip
ir kiekvieną vasarą
su tėvais atostogavom Dubline pas senelius. Keista, šią dieną čia kepino saulė
ir dangus tarsi šypsojosi, bei kvietė į lauką. Niekada nemėgau anksti keltis, žvilgtelėjau
į laikrodė,buvo tik septinta ryto, bet išgirdau triukšmą ir nieko nelaukusi
pašokau iš lovos, nes žinojau, kad daugiau neužmigsiu. Lėtai, bandydama kur
nors neatsitrenkti (nesu labai nerangi, bet rytais savęs nekontroliuoju) nuėjau
į vonią. Kažkoks triukšmas buvęs lauke vis nesiliovė, bet kol kas į tai
nekreipiau dėmesio, svarbiau buvo šiaip ne taip suprasti ką matau veidrodį. Po
kelionės atrodžiau tikrai nekaip, nekaip čia per silpnai pasakyta. Susivėlę ir
susiriebalavę plaukai krito ant veido, buvau visa išbalusi ir šiaip, nekenčiu
rytų, per juos kiekvienas atrodo blogai. Nieko nelaukus nuėjau į dušą
atgaivinti savo plaukų ir atsibusti.
Po
valandos.
Pagaliau
atrodanti kaip normali mergina nuėjau į virtuvę, be rytinės kavos dienos
niekada nepradėdavau. Per mūsų virtuvės langą matėsi visa gatvė, o nuo jos
pusės ir kilo triukšmas, kuris dar vis nesibaigė. Gatvė buvo sausakimša
keistais marškinėliais ir plakatais pasidabinusių merginų. Jos visos šaukė
„JEDWARD“, jei teisingai išgirdau. Nesu kokia iškasena, aišku žinau tuos du
dvynius kurie jau antrus metus staipėsi Eurovizijoj, bet kas po galais vyksta
niekuo neišsiskiriančioje gatvėje?! Nubėgau į viršų, užsimečiau vasarinį jumpsuit ir išbėgau į
lauką.
Visi čia
ėjo iš proto, šaukė, skandavo, staiga iš už kampo išniro baltas limuzinas ir
atsargiai važiavo link mūsų. Pavažiavęs gal tik keletą metrų sustojo, iš jo
išlipo vienas iš dvynių ir pradėjo brautis mano link, aš likau stovėti kaip
įbesta, vis dar nesuprasdama kur jis einą. Jis atrodė nuostabiai, vilkėjo balta
kostiumą ir plaukai lengvai krito ant dešinės akies. Kažką jam jaučiau, kažką
tokio kas nenusakoma žodžiais, jis man buvo toks artimas, pažįstamas. Niekaip
nepajėgiau susigaudyti kas čia vyksta, stovėjau ir žiūrėjau į nuostabų objektą
lėtai judantį mano link. Visi fanai staiga dingo. Viskas dingo, liko tik jis.
Blondinas pribėgo ir tarė:
-Tu, tik
tu esi mano vienintelė, myliu tave, tik tave. – jo veidas pradėjo blėsti, jis
pasidarė perregimas, likau stovėti viena baltoj šviesoj.
Ėmiau
girdėti tarsi čirškimą, kažkokį pašalinį garsą. Lėtai pramerkiau akis...